Pasivaikščiojimai be skrybėlaitės

 

  




Naujiena visai nenustebino,taip pat, kaip nestebina gandai apie seniai pažįstamas merginas, kurios staiga tampa kietomis manekenėmis ir savo žavesiu pavergia įvairias pasaulio šalis. Kodėl taip yra? Ogi, manau, dėl to, kad prieš keletą metų mažame studentiškame kambarėlyje kartu su jomis gerdamas vyną manei, kad jos visai jau ne tokios paprastos kaip atrodo. Tokios savo gyvenime pasiekia viską, ko tik užsigeidžia. Štai ir dabar sužinojau, kad vieno vyruko kabrioletas "Čaika" GAZ-13B Paryžiuje gavo prizą už eleganciją. Ši žinia manęs visai nenustebino. Šaunuolė, "Čaika", tu to prizo, tikrai verta…
O štai per pirmąjį mūsų susitikimą apie jos išvaizdą ir galimybes maniau visai ką kita. Ne, tikrai nepasirodžiau esąs storžievis, neapšaukiau jos skonio neturinčia kvaile, nors, prisipažinsiu, tokia mintis tikrai buvo. Nelaikiau "Čaikos" visai jau tokia baidykle, tikriau man atrodė, kad savo "apsirengimo" maniera ji visai nemokėjo mėgdžioti "žvaigždžių" iš kitapus Atlanto visai nesuprasdama, ką reikia kopijuoti, o ko ne. Apskritai - ne kvaila, bet skoniu tikrai nepasižymi.
Mes dar nebuvome pažįstami, tada jos keistas stilius man atrodė nesuprantamas ir nepriimtinas. Vertinau "Čaiką" berniokiškai, pagal principą: arba labai patinka, arba nepatinka visai.
Dieve, koks aš tada buvau kvailas! Gėda ligi šiol. Nors, galimas daiktas, kad savo rolę suvaidino ir pirmojo mūsų susitikimo aplinkybės.
   Pamačiau ją tarp užsieniečių. Gal jei būčiau tąkart ją pamatęs apsuptą kitokios kompanijos pirmas įspūdis, ko gero, būtų buvęs naudingesnis (palankesnis). Tačiau svetimšaliai, kurie spaudėsi aplinkui "Čaiką" buvo lyg tyčia parinkti, tokie aristokratiški ir pasipūtę. Man pasivaideno, jog jie slapčia šaiposi iš rusiškos prastuolės, naiviai rodančios savo iš paveiksliukų pasenusiuose žurnaluose sulipdytą apdarą tarsi paskutinį mados klyksmą.
Gerai, šią nuodėmę galima ir atleisti. Mes gi vienoje šalyje gimėme,
 žinome, kad užsieninė mada pas mus veržėsi pro "geležinę uždangą" labai jau pavėlavusi.
Bet kas mane labiausiai pribloškė, tai grubaus brezento nuleidžiamas stogas, kuris tuo tarpu buvo užtiestas ant juodo lakuoto kėbulo kaip kad per didelė "a-le Fidel" kepurė ant žavios mergaitiškos galvelės. Iš karto paprašiau nuimti stogą. Ir štai…
Vos tik elektrohidraulika baigė savo darbą - aš buvau tiesiog sužavėtas. Kokia ji buvo graži be skrybėlaitės! Jos kaimynai, kartu stovėję aikštelėje, subruzdo. Bentley, Aston Martin, Alvis tiesiog nusilenkė prieš absoliučią rusiško automobilio harmoniją. Dabar "Čaika" atrodė visai kitaip.
Paprašiau jos padaryt man šiokią tokią paslaugą ir ji sutiko.
Važinėjomės po miestą. Sukdavau į siauras gatveles visai
nesusimąstydamas apie automobilio gabaritus. Su "Čaika"
 manevruoti buvo nepaprastai lengva ir tai visai nereikalvo didelių pastangų.
Įdomu, iš kur kilo toks neįprastas jos vardas? Panašu, kad ir čia neapsieita be magijos, be skaičiaus "13".
Kodėl būtent GAS-13 sugebėjo, galima sakyti, vienintelis, išvengti totalaus sovietinių automobilių prakeikimo - būti pririštu prie savo gimtinės kvailais geografiniais saitais. Visur aplinkui "Volgos", "Moskvičiai", "Zaporožiečiai", "Žiguliai" ir tarp visų šitų primityvių darinių "išdidžiai žengia" nepaaiškinamas fenomenas vardu "Čaika".
Galima tvirtinti, kad vien jau vardas padidino šio automobilio solidumą per pus. Pasakai: "Čaika" - ir mintyse iškyla lengvas, veržlus siluetas. Kas susimastys kad ta "Žuvėdra" 5.6 metro ilgio? Tik reikia sugebėti susitvarkyti su tais metrais ir iš griozdiško ledlaužio ji pavirs grandiozišku paukščiu. Čia jai tikrai pasisekė…
Neteko man susidurti su mano naujosios draugės seserimis, tomis, kurių šeimoje daugiausiai - sedanų su uždarais kėbulais. Tačiau ir taip aišku - jos atrodė rimtesnės, su tais savo ant ausų užtemptais stogais, negu "Čaika" atidengtu salonu ir atvira širdimi.
   Kiekviename klane atsiranda individų, kurie būna visai nepanašūs į savo gimines. "Čaika" kabrioletas - idealus to pavyzdys. Ji lengvabūdė, atvira visiems ir kiekvienam ir tik kartais užklupta negandos užsitraukia savo grubų brezentą-gobtuvą.
Ji naiviai stengėsi nustebinti lempiniu imtuvu su automatiniu reguliavimu, norėjo sudominti antena, kuri pati automatiškai iššoka automobilio priekinėje dalyje, stengėsi pati pakelti šoninių langų stiklus. Paskutinysis veiksmas jai sekėsi prastai - per trisdešimt penkerius metus pavargusiems jos elekrtomotorėliams reikėjo džentelmeniškos šeimininko pagalbos.
35 metai moteriai - dar ne senyvas amžius, o štai automobiliui - visai solidus. Šis kabrioletas atsirado 1962-aisiais, Karibų krizės metais. Pasaulis buvo ties katastrofos riba. Laikrodžių rodyklės, kurios skaičiavo civilizacijai belikusias minutes, buvo pasirengusios šauti į patį vidurnaktį - į patį gyvybės planetoje saulėlydį. Visai galėjo nutikti, kad "Čaika" būtų tapusi paskutiniu rusišku kabrioletu… Bet viskas susitvarkė.
   Anksčiau kai kurie mėgo ironizuoti: "Čaikų" gentis sukėlė "karibų krizę" dar 1959 metais vos tik išvydusi pasaulį, o šitai dėl to, kad GAS-13 tada buvo laikomas bloga 1955-ųjų Packard Caribbean kopija. Jeigu gerai pamąstytume, tai tam tikrų priežasčių ironijai tikrai buvo.
"Čaika" tikrai turi vieną panašumą į Caribbean modelį: abiems automobiliams būdingi trikampiai snapeliai ant žibintų. Bet "Čaikos" snapeliai labiau išstumti į priekį - o tai jau yra 1956-ųjų Caribbean bruožas. O kalbant apie visa kita, tai "Čaikos" stilius daug dailesnis nei seno "janki" įvaizdis.
  Pagal visas marketingo taisykles GAS-13 laikai pasibaigė šešiasdešimtųjų pradžioje. Bet tada mes dar nežinojome apie merketingą ir "Čaika" "užsikonservavo" vystymosi lygmenyje iki pat 80-ųjų. Keisčiausiais būdais nuomonė apie ją pasikeitė ir niekas jos daugiau nelaikė "rusiška amerikiete", atrodė lyg tikras rusiškas automobilis. Automobilius atviru salonu darydavo vienetiniais egzemplioriais ir kaip taisyklė, pagal Gynybos ministerijos užsakymą.
Gaila, kad atidengtų "Čaikų" pagamino tiek mažai, tikriausiai nedaugiau kaip porą dešimčių. Niekas tavęs nevaržo, automobilis pasiruošęs vykdyti visus tavo norus - lieka tik vairas su stiprintuvu ir du "pedalai". Automatinė pavarų dėžė. Paprasčiau ir nebūna. O svarbiausia - sėdėdamas kabriolete, esi visų matomas. Dūšioj gera, jautiesi komfortabiliai ir galėtum dalintis savo džiaugsmu su kitais...